Iki šių metų vasaros pastaruosius kelerius metus Lietuva ir Rusija rituališkai kandžiodavosi viename ar kitame formate. Lietuva gavo per nosį ESBO pirmininkavimo metu, JT-ose dar tiesmukau buvo parodyta, kas ir dėl ko. Rusai vis pasinervindavo dėl Lietuvos energetikos politikos (visų atvejų net ir nesuminėsi). Paskui buvo vasarinis “diplomatų skandalas”, kur neišvengiamai negalėjai nepagalvoti apie Rusijos veikėjų prikištus pirštus.
Pagaliau tikros įdomybės prasidėjo rudenį. Viena vertus, nesiliaujančios derybos/nederybos, susitarimai/nesusitarimai su “Gazprom“, kai, atrodo, ir susitariame, ir nesusitariame. Atrodytų viskas kaip visada. O tada gauname. Pirmiausia, keblumus pasienyje (suplanuotus, anot šio šaltinio ir beveik visų Lietuvoje). O paskui ir karines pratybas netoliese, Baltarusijoje ir Kaliningrade, – Zapad 2013, Aleksandro Matonio skambiai įvardinta “militarizmo fiesta” (rugsėjo 20-26 dienomis).
Interpretacijų, kas vyksta yra įvairių. Nepasakysi, kad gausybė. Viena, bene dominuojanti – Lietuva kenčia dėl pirmininkavimo ir artėjančio Rytų partnerystės viršūnių susitikimo, kur ES (mes?) iš Rusijos “pavogsime” Ukrainą su Moldova.
Netoli atsilieka nuostata, kad Rusija yra Rusija. Iš jos galima tikėtis tik blogiausia, bet kodėl mes nieko nedarom? Tokią emociją galime pasiimti Valentino Mitės komentare, kur mes sužinome, kad vyksta ne kas mažiau, o teroras (?), o Lietuva tėra “maža mergaitė”. Apie seksistines analogijas komentaras dar bręsta, nes, žinoma, kaip gi kitaip gali suniekinti savo šalį nei pavadindamas ją moterimi? Na, bet žinutė kaip visada pažįstama – “valdžia vėl nieko nedaro”.
Trečią, rečiau girdima nuomonę, suformulavo Marius Laurinavičius. Jis teigia, kad čia vyksta ne kokios ideologinės ar imperinės kovos, o techniniai – biurokratiniai mūšiai ir tiek. Tik toje šalyje specifiniai įpročiai, tad ir turime tokius necivilizuotus žinučių siuntimus. Ar tai iš tiesų iš esmės vežėjų muitininkų konfliktas, įvertinti sunku. Tačiau tikrai galėčiau pasirašyti po šituo:
pasitenkindami šiuo ganėtinai stereotipiniu geopolitiniu šablonu ir nesigilindami į tai, kas iš tiesų vyksta pačioje Rusijoje, mes tarsi įkaliname save pačių susikurtoje įsivaizduojamoje realybėje. O tuo pačiu prarandame ir galimybę net racionaliai svarstyti, kokių adekvačių ir rezultatyvių veiksmų galėtume imtis susidariusioje situacijoje.
Nemanau, kad “įdomybės” baigtųsi – laukia dar turiningas sezonas. Tad tik tarpinės išvados. Pirma, Rusija vis dar lieka nereflektuotas baubas. Antra, ją kritikuoti kitaip nei pasinaudojant klišėmis yra labai sunku. Trečia, kuo Rusija labiau provokuoja, tuo mūsų politiniam elitui, o dar labiau visaišmanantiems politikos komentatoriams tik smagiau. Gi galvoti nereikia.
Naujausi įrašai
- Skaitiniai #14 2016 gegužės 24
- Skaitiniai #13 2016 gegužės 17
- Skaitiniai #12 2016 gegužės 10
- Skaitiniai #11 2016 gegužės 3
- Skaitiniai #10 2016 balandžio 26
- Skaitiniai #9 2016 balandžio 19
- Skaitiniai #8 2016 balandžio 12
Kol kas komentarų nėra