Šįkart savaitės apžvalgoje žvilgsnis į Rusijos užsienio politikos viražus. Trys klaustukai.

Šaltėjantys santykiai su JAV?

Barakas Obama pareiškė atšaukiąs planuotą susitikimą su Rusijos prezidentu. Sprendimas buvo neišvengiamas – pateiktas ultimatumas Rusijai atiduoti E.Snowdeną alternatyvų JAV prezidentui, šiuo atveju sprendžiančiam visų pirma vidines problemas, mažai bepaliko.

Formaliai ne tiek daug ir prarasta. Mažai kas iš susitikimo tikėjosi kokios nors naudos, santykių pagerėjimo ar netgi gražių deklaracijų. O ir pats sprendimas neatrodo toks drastiškas: Obama vis tiek atvažiuos į G20 susitikimą rugsėjo pradžioje Sankt Peterburge, S.Lavrovas ir J.Kerry toliau šnekasi, derasi, nors ir nelabai rezultatyviai, o ir pats prezidentų susitikimas tik „atidedamas“, darant „pauzę“ dvišaliuose santykiuose.

Bet kaip tik dėl to, kad šių dviejų valstybių santykiai nebuvo itin draugiški ir supratingi, Obamos sprendimas yra reikšmingas. Jis rodo, kad nė viena šalis net nebando apsimesti, jog artimiausiu metu ketina susišnekėti. Jis taip pat leidžia vėl pradėti begalines, nesiliaujančias ir niekur nevendančias spekuliacijas apie eilinio „šaltojo karo“ pradžią, na ir šiaip jau anti-JAV sentimentų pilnai Rusijos visuomenei tik dar kartą patvirtina jos skeptiškas nuostatas.

Draugystė su Azerbaidžanu?

Vladimiras Putinas apsilankė Azerbaidžane. Tai pirmas prezidento vizitas per paskutinius septynerius metus. Azerbaidžanas, aptekęs nafta ir dujomis, niekad per daug nesistengė įtikti Rusijai. Azerbaidžane dominuojant BP, Statoilui ir Exxon Mobil Iki šiol Azerbaidžano energijos išteklių rinkoje Rusijos irgi buvo mažai. Lukoil vadovas Vahidas Alekhperovas turėjo nedaug akcijų Šakh Deniz gamtinių dujų bei Pietų Kaukazo dujotekio projektuose.

Tad vizitas vertas dėmesio. Ir ne tiek dėl artėjančių prezidento rinkimų Azerbaidžane, kur Ilhamas Alijevas siekia tapti prezidentu trečią kartą. Įdomesnis jis tuo, kad Rusija siekia intensyvesnio energetinio bendradarbiavimo.

Susitikimo metu Rosneft pasirašė susitarimą su Azerbaidžano valstybine naftos kompanija (SOCAR) dėl bendrų naftos ir dujų tyrinėjimo darbų. Pagal jį dar numatoma dalintis vamzdynais, uostų terminalais, pirkti naftą iš Azerbaidžano ir panašiai. Tiesa, susitarimas labai jau bendras, daugiau viešas pareiškimas apie ketinimus bendradarbiauti. Tačiau dvi aplinkybės jį daro ne tokiu simbolišku. Pirmoji – Rusija su Igoriu Sečinu priešakyje nesiliauja siekti būti visuose svarbesniuose energetiniuose regiono taškuose. Antroji – prisiminkime ir Rusijos vidaus kontekstą: iššūkių Gazpromo dujų monopolijai iš Rosneft pusės daugėja (pvz., jau susitarta su Exxon Mobil dėl suskystintų dujų terminalo Tolimuosiuose rytuose). Atvirėja ir įtampos naftos sektoriuje. Dvi prieštaringos tendencijos, kurios vis sunkiau leidžia kalbėti apie vieningą ir nuoseklią Rusijos išorinę energetinę politiką.

Embargo Ukrainai?

Importuotojai iš Ukrainos pradėjo skųstis staiga suintensyvėjusiomis muitinėmis apžiūromis Rusijos pasienyje. Eilės pailgėjo, kaip ir sugriežtėję patikrinimai. Nedaug laiko prireikė, kad Ukrainos politikai ir įvairūs komentatoriai pradėtų kalbėti apie prekybinius karus ir šį faktą sieti su kitu – liepos pabaigoje įvykusiu V.Putino vizitu į Ukrainą.

Šio vizito metu Rusijos prezidentui vėl nepavyko įtikinti Ukrainos prisijungti prie Eurazijos sąjungos. Spaudimas Ukrainai neabejotinai susijęs su jos Asociacijos sutartimis su ES, kurią siekiama pasirašyti lapkritį ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime.

Rusijos atstovai ne kartą tiesiai šviesiai yra pareiškę, jog dujų kainos Ukrainai smarkiai sumažėtų šiai prisijungus prie Rusijos sąjungos. Tad daugeliui daugiau mažiau akivaizdu, kad eilės ir patikrinimai pasienyje nėra atsitiktinumas. Nors situacija normalizavimosi, šis incidentas – tai tiesiog labai labai paprasta žinutė Ukrainos verslininkams ir politikams, apie tai, ką jų tariamai ar tikrai galėtų laukti.