Geg
„Velnio tuzino“ numeryje apie tai, kaip Rusija imituoja Vakarus, dorojasi su žiniasklaida, apie kairiojo bandymus suvokti sovietmečio atmintį ir truputėlis fantastikos.
1. Imitacinis Rusijos žaidimas
Kodėl Rusija vis dar mus (šiuo atveju, Vakarus) nustebina, užklumpa netikėtai? Taip savo paskaitą pradėjo Ivanas Krastevas, Liberalių strategijų centro Sofijoje vadovas ir dažnas Rusijos užsienio politikos komentuotojas.
Jo paskaita įdomi tuo, jog jis pakreipia mums jau įprastą klausimą kiek kitaip ir teigia, kad norint suprasti, kodėl Rusija daro tai, ką daro, reikia suprasti, kaip ji mąsto apie “mus” (Vakarus). Mat tik taip kai kurie absurdiški ir nelogiški dalykai gali tapti suprantami. Ieškodamas atsakymų į du klausimus – kodėl reikėjo fabrikuoti rinkimus, kuriuos ir taip laimi, bei kodėl meluoji apie savo karius Ukrainoje, kai žinai, kad tai neišvengiamai išaiškės, – Krastevas padaro išvadą, kad Rusija užsiiminėja imitaciniais žaidimais: tai yra ji rekonstruoja ir mėgžioja tai, ką, jos nuomone, daro Vakarai.
Viena vertus, imituoja institucijas ir praktikas tam, kad įtvirtintų status quo (per rinkimus), kita vertus, užsiima imitacija tam, kad delegitimuotų modelį, kurį mėgžioja (Krymo ir Donbaso atvejai). Anot Krastevo, tai strategija valstybės, kuri nenori būti revoliucine galia, neįgali būti revizionistine, nes tegali būti tik “spoileriu”: sugadinti vardan sugadinimo.
/EN (video)
2. RBK likimas
Kommersant, Gazeta.ru, Lenta.ru, o dabar prie šio sąrašo prisijungė ir RBK, tapęs dar viena nukenksminta žiniasklaidos priemone. 2013 m. pabaigoje RBK įsigijo Michailas Prokhorovas, ir ji labai greitai atsikratė keistos reputacijos bei tapo solidžiu ekonominių ir politinių žinių šaltiniu. Tačiau praėjusią savaitę vienas iš redaktorių buvo atleistas, o su juo kartu pasitraukė ir kiti pagrindiniai redakcijos žmonės. Prieš tai keletą mėnesių jiems teko iškęsti keistas kratas ir patikrinimus, o Prokhorovui – pasiūlymus parduoti RBK.
Vedomosti teigia, kad RBK tiesiog įkyrėjo valdininkams: per daug tiriamųjų straipsnių, per daug kritikos, o čia dar ir aktyviai įsitraukė rašydama apie naujausius ofšorinius skandalus. Kad ir kokios priežastys, panašu, kad RBK jau neberašys taip, kaip rašė.
Savo FB puslapyje RBK redaktoriai pasidalino svarbiausiais tyrimais (apie jų profsąjungų tyrimą rašėme ne taip seniai). Tarp jų, pavyzdžiui, apie MGU plėtros planus, iš kur Ukrainoje Rusijos kariai, iš ko pragyvena Donbasas, kaip kovojama su korupcija, iš ko pragyvena stačiatikių bažnyčia. Skaitykime, kol dar jie yra prieinami.
/RU
3. Žiniasklaida ir sąmokslo teorijos
Kalbant apie kitokią žiniasklaidą. Sąmokslo teorijos nėra rusiškas reiškinys, tačiau pastaraisiais metais mainstreaminė Rusijos žiniasklaida prisotinta idėjų apie sąmokslus ir sandėrius. “Atsitiktinumas? Nemanau” – frazė, nebeatsiejama nuo garsiojo Dmitrijaus Kiseliovo ir jo “kūrybingų” versijų, kas vyksta. Ilja Jablokovas, kuris gilinasi į žiniasklaidos ir sąmokslų teorijų santykį, bando suvokti jų populiarumą. Jis įsitikinęs, kad tablodinis ir paranojinis Rusijos žiniasklaidos posūkis neatsiejamas nuo stiprėjančios politinės kontrolės. Be to, sensacingos istorijos apie kosmosą, magus, šnipus tampa ir politiniu instrumentu, kuriuo galima griauti individo ar organizacijos reputaciją. Jablokovas įsitikinęs, kad būtent per sąmokslų paiešką valdžia ir (iš)sprendė savo 2011-2012 m. išryškėjusią legitimacijos krizę. Bent jau viešojoje erdvėje.
/EN, RU
4. Kodėl menininkams ir ne tik taip rūpi sovietmetis?
Taip skamba pagrindinis kuratoriaus ir kultūros teoretiko Georgijaus Mamedovo klausimas straipsnyje, pasirodžiusiame portale “Openleft” ir išspausdintame jo ir Oksanos Šatalovos knygoje “Kvir-kominizmas – tai etika”. Priskirdamas save kairiesiems, jis kartu bando paaiškinti, kaip būti kairiuoju ir komunistu, netampant stalinistu ir putinistu.
Mamedovas išskiria du būdus, per kuriuos pastaraisiais metais aktualizuojama sovietmečio atmintis. Pirmasis, tai vakarų “paklausa” ir iš to atsirandantys įvairiausi meniniai projektai, apžvelgiantys ir reflektuojantys epochą. Ir pastaruoju metu tai
“ne pokalbiai apie traumas, totalitarinės sistemos spaudimą …, bet radikalus ‘totalitarinės sistemos’ permąstymas ir kažkokio utopinio turinio paieškos”.
Mamedovui tai neabejotinai susiję su neoliberalizmo (nuolatine) krize ir alternatyvų nebuvimu.
Kitas sovietmečio aktualizavimas vyksta pačioje Rusijoje per sovietmečio atminties politiką, jau analizuojamą ir vertinamą plačiai ir daug kur (žr., pavyzdžiui, praėjusį skaitinių numerį, kuriame pristatome diskusijas dėl gegužės 9). Mamedovas tvirtina, kad šią atmintį pasiėmė konservatoriai, išplaudami iš laikotarpio ideologiją ir politinį turinį, bet projektuodami į jį tapatybines paieškas. Pjautuvas ir kūjis “niekaip nėra komunizmas, tai sovietiškumo – ‘mūsų’ – simbolis” ir būtent dėl to imperinė Georgijaus juostelė taip lengvai įsipaišo į šią atmintį.
/RU
5. Sovietinis magiškasis realizmas
Ne taip seniai rekomendavome keletą sovietinių animacinių filmų, eilė atėjo didesniam projektui – sovietinės fantastikos tyrimams. Egzistuoja šaltinis, kuris leidžia juos pasižiūrėti ir nemokantiems rusiškai. “Soliaris”, “Stalkeris”, “Šuns širdis”, “Žmogus amfibija”, žinoma, kokius keturis kartus matyta “Viešnia iš ateities” ar beprotiškas ir melancholiškas “Kin-dza-dza!” cyber-funkas.
Tai gali būti distopijos, utopijos, užkariavimai ar tiesiog pramoga, bet sovietinė fantastika išsiskira savo eksperimentiškumu, dažnai magišku realizmu (Frederico Jamesono žodžiais kalbant), dažnai neskubumu ar net meditatyvumu, ir, kad ir kaip paradoksalu, neretai vis dar aktualia socialine kritika.
/EN, RU
Pav.: “Venus,” Andrei Sokolov (1963). Paimta iš A.V.Club.
Apie autorę
Dovilė Jakniūnaitė yra RusijosTyrimai.lt redaktorė, taip pat VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė, daugiau informacijos rasite užsukę į www.jakniunaite.lt
Naujausi įrašai
- Skaitiniai #14 2016 gegužės 24
- Skaitiniai #13 2016 gegužės 17
- Skaitiniai #12 2016 gegužės 10
- Skaitiniai #11 2016 gegužės 3
- Skaitiniai #10 2016 balandžio 26
- Skaitiniai #9 2016 balandžio 19
- Skaitiniai #8 2016 balandžio 12