Artėja vasara, analitikos, nors jos ir taip nėra labai daug, mažėja, bet gal tai ir gerai – bus daugiau laiko lėtam skaitymui. Tad šįkart – priešvasarinės skaitymo rekomendacijos: knygos ir leidinių bei straipsnių serijos.
1. Sovietiškumo konstravimas
Anglų kalba lengvai pasidaro reikalingus terminus ir turi “the Soviet”, rusų – irgi atlaidi naujadarams ir naujoms kalbinėms formoms – „советское“. Artimiausias atitikmuo lietuvių kalba turbūt „sovietiškumas“, nors vietoj tiesiog būdvardžio substantyvavimo vyksta naujo lygmens abstrakcijos gaminimas. Skirtumas reikšmingas, nes the Soviet/советское leidžia ir ragina analizuoti visus reiškinius, atpažįstamus, funkcionavusius, projektuotus ir pan. kaip turinčius šį požymį, o „sovietiškumas“ nukreipia dėmesį į „esencijos“ paieškas.
„Конструируя ‚советское‘“ – tai serija konferencijų, kurias organizavo Europos universitetas Sankt-Peterburge. Paantraštė atskleidžia, kad jos skirtos analizuoti „politinę sąmonę, kasdienybės praktikas, naujus tapatumus“. Pirmų šešių konferencijų medžiaga išleista, šie tomai, išskyrus vieną, laisvai prieinami. Suprantama, kad tekstų lygis nėra vienodas, bet temų ir prieigų įvairovė tikrai verti dėmesio.
/RU
2. Kalbos dabarčiai paieškos
Londono klube „Atvira Rusija“ įvyko pokalbis su portalo Colta vyr. redaktore Marija Stepanova ir medijų analitiku Piotru Pomerancevu. Pokalbio centras – medijų mechanizmai, kuriantys Rusijos vaizdą, visuomenės nuotaikas, analizės standartus, alternatyvos galimybes. Viena iš esminių temų – kaip atsiranda žodynas, „atrakinantis“ įvykius ir problemas, įvardijantis sparčiai vykstančius procesus arba, atvirkščiai, blokuojantis supratimą. Marija Stepanova pastebi, kad tai susiję su kintančia „eksperto“ figūra, kokia ji konstruojama ir transliuojama daugybe oficialių kanalų:
Man atrodo, tai, kas vyksta – ekspertizės instituto keitimas ir laipsniškas labai sąmoningas dekonstravimas.
Kaip atrodo kokia nors vidutinė programa? Du trys žmonės iš senų laikų, iš tiesų besigaudantys tam tikroje srityje, ir šalia – penki visiški „frykai“, kone pamišėliai: astrologai, hipnotizuotojai, Fomenko teorijos pasekėjai. Kiekvienam iš jų pilvo centre kabo lentelė, kurioje užrašyta „ekspertas“.
Ir tai suveikia. Žmogus, matantis, kad ekspertas atrodo šitaip, nepasitiki nei šiuo ekspertu, nei jo kaimynu, kuris galbūt iš tiesų kažką išmano, nei pačia ekspertinio žinojimo idėja.
Tai vyksta lygiagrečiai demontuojant švietimo sistemą, demontuojant nepriklausomą žiniasklaidą.
Dabarčiai adekvačios kalbos, interpretacijos žodyno paieškos – esminė problema, kuriai skirtos trys „pokryminės“ Stepanovos esė, parašytos 2014 m. rugpjūtį – 2015 m. kovą.
Stepanova – viena geriausių ir garsiausių rusų poečių, ypatingai jautri istorijos problematikai. Šios trys esė – „Užvakar šiandien“, „Po negyvo vandens“ ir „Ketinant gyventi“. Jose pinasi nenumatytai kintanti dabartis ir „istorijos gaudesys“, pirmiausiai Europos žemėlapį pakeitęs Pirmasis pasaulinis karas, su kurio pradžios šimtmečiu pirmoji esė sutampa ir skirta jam. Šie tekstai – geriausias istorinės, politinės ir kultūrinės eseistikos pavyzdys, įeisiantis į būsimas Rusijos studijų chrestomatijas.
/RU
3. Kreivas sielvartas
Laikas nuo laiko gauname laiškus, siūlančius pristatyti tekstą ar įvykį. Vienas tokių buvo skirtas idėjų istoriko, kultūros teoretiko Aleksandro Etkindo knygai, pirma išėjusiai anglų kalba pavadinimu „Warped Mourning: Stories of the Undied in the Land of the Unburied“ (Stanford University Press, 2013), o vėliau rusų kalba – „Кривое горе: память о непогребенных“ (Новое литературное обозрение, 2016). Šioje knygoje, nagrinėjančioje istorinę atmintį postalininėje ir pogulaginėje, taip pat posovietinėje Rusijoje, šiek tiek modifikuojama Sigmundo Freudo gedulo ir melancholijos skirtis ir kalbama apie nebaigtą, stabdomą, trikdomą gedėjimą dėl žmonių, pradingusių ar nukentėjusių keliose represijų bangose. Šį „kreivą sielvartą“ Etkindas aptinka pačiose įvairiausiose srityse, pavyzdžiui, žymiajame filme „Karalius Lyras“ (1970, rež. Grigorij Kozincev, oper. Jonas Gricius):
Dienoraščio užrašuose Kozincevas rašė, kad Lyro istorija tipiška tarybiniam gyvenimui, sykiu banaliam ir ypatingam: „Daug kas iš to, ką matėme savo akimis, ko mokino mokykloje, apie ką žmonės kalbasi metro, panašu į Lyro tragediją“. Jis ir nusikaltimo auka, ir veikėjas. Jo veiksmai paleidžia katastrofos mechanizmą. Filme parodyta, kad Lyras padalijo savo karalystę turėdamas geriausius ketinimus, tačiau pasmerkė nelaimėms ją ir save, žmones ir savo dukteris. Utopinė politika turi netikėtas pasekmes, iškreipiančias jos prasmę. Rodydamas pamoką sovietiniam žiūrovui, Lyras prisiima atsakomybę ne tik už savo sprendimus, bet ir už jų šalutines pasekmes.
Štai čia galima perskaityti didelį Etkindo interviu apie knygą, o čia kelias knygos ištraukas, taip pat apie Kozincevo Šekspyrą kaip kreivo sielvarto dokumentą.
/EN, RU
4. Paklausiausia intelektualioji prekė
XX a. rusų/sovietinė akademinė mintis humanitarinių ir socialinių mokslų srityje, ypač teorinė mintis, menkai dalyvavo tarptautinėje intelektualinėje apyvartoje. Priežastys aiškios – kontrolė ir ideologizavimas. Išimtis iš esmės viena – rusų formalistai. Net lotmaniškoji semiotika turėjo labai ribotą „paplitimo arealą“. O formalistai, pasiekę savo greitą piką dar gan intensyvios tekstų ir žmonių cirkuliacijos laikotarpiu, t.y. XX a. trečiajame dešimtmetyje, visgi įveikė geografines ir kalbines ribas.
Antropologas, Princetono universiteto profesorius Sergejus Ušakinas (Serguei A. Oushakine) parengė dviejų gigantiškų tomų antologiją „Formalusis metodas. Rusų modernizmo antologija“ (2016). Antologijos pratarmė „Nepakilę svajonių lėktuvai: apie formaliojo metodo kartą“ (I dalis, II dalis) paskelbta portale/žurnale Gefter. Ušakinas rašo:
Savo preliudijoje „Kas yra modernybė?“ Henri Lefebvre’as sąmoningas „pertrūkį kuriančių ženklų ir signalų“ paieškas vadina vienu būdingiausių modernybės (modernity) bruožu. Anot Lefebvre’o, pertrūkiai buvo laisvės sąlyga, kurianti – išnarstydama ir sprogdindama – erdvę kūrybai. Man atrodo, formaliojo metodo pasiūlyta pertrūkių ir suardytų jungčių estetika leidžia suvokti jį ne tik ir ne tiek kaip nepavykusią socrealizmo (ir plačiau – stalinizmo kultūros) alternatyvą, kiek kaip rusišką modernizmo variantą su jam būdingu „istoriškumo kaip kultūrosnetolydumo, medžiagos takumo, nuosavų vertinimų kriterijų reliatyvumo suvokimu“. Užbėgdami už akių paradigminių poslinkių (Thomas Kuhn) ir „istorijos diskretiškumo“ (Michel Foucault) idėjoms, trečiajame dešimtmetyje formaliojo metodo atstovai pabrėžė savo požiūrio į istoriją ypatybę: „Ne tolydi evoliucija, o šuolis, ne raida, o slinktis“.
Kaip įsigyti/skaityti antologiją – visiškai neaišku, bet pratarmė – vienas geriausių tekstų apie formalizmą ir formalizmo tyrimus.
/RU
5. Ne Rusija III: kultūrinė gamyba koncentracijos stovyklose
2015 metais pradėtas leisti naujas atviros prieigos žurnalas „Apparatus: Film, Media and Digital Cultures in Central and Eastern Europe“. Jo ypatybė – sumanytas kaip daugiakalbis, t.y. įveikiantis anglų kalbos spaudimą. Pažiūrėsime, kaip tai veiks praktikoje. Kol kas išėjo tik antras numeris.
Šįkart jis teminis, ir šis tomas tik pirma temos dalis: „Getų kinas ir jo likimas“, sudarytoja kinotyrininkė Natascha Drubek. Tomas išaugo iš konferencijų, svarsčiusių pirmiausiai kino gamybą Terezino koncentracijos stovykloje. Savaime aišku, kad kino gamyba getuose ir koncentracijos stovyklose buvo propagandos dalis, tačiau šios gamybos ir jos vėlesnio naudojimo aptarimas toli peržengia vien propagandos problematiką.
/EN, RU
Pav.: Gustav Klucis, „Jaunimas – į lėktuvus!“, 1934 m. plakatas, paimtas iš „Gefter“ publikacijos.
