1. Keturios Rusijos erdvės

Regioniniai Rusijos skirtumai milžiniški, ir ne tik ekonominiai socialiniai, skiriasi ir gyvenimo būdas, ir vertybės. Natalija Zubarevič pasitelkdama socialinę geografiją ir modernizacijos teoriją analizuoja hierarchinį miestų ir miestelių pasiskirstymą.

Ji kalba apie keturias Rusijas: pirmąją su didžiausiais miestais ir maždaug trečdaliu šalies gyventojų; antrąją – kurią sudaro vidutinio dydžio miestai su vienokia ar kitokia pramone, vertinantys stabilumą ir balsuojantys už Putiną; trečiąją, sudarytą iš tradicionalistiško ir pasyvaus kaimo, visada balsuojančio už valdžią. Na o ketvirtoji yra ypatinga Rusijos periferija – tai atsilikusios teritorijos Šiaurės Kaukaze ir pietų Sibire.

Toks centro-periferijos pasiskirstymas, žinoma, nėra kuo itin unikalus: netolygia modernizacija pasižymi daugelis didesnių valstybių. Rusija, pavyzdžiui, išsiskiria dideliu didžiųjų miestų atotrūkiu ir sparčiai degraduojančia periferija. Anot Zubarevič, pasiskirstymas senas ir stabilus, nors nuo 2014 ir galima pastebėti bauginantį (politinių) vertybių suartėjimą tarp visų keturių Rusijų. Jos konstruojami raidos scenarijai, deja, irgi optimizmu nepasižymi.

Yra ir angliškas tekstas. RU/EN

2. Istorinė Rusijos užsienio politikos perspektyva pagal Sergėjų Lavrovą

„Ko nori Rusija?“, „Ką Rusija galvoja?“ ir panašūs klausimai persmelkia kasdienes mūsų diskusijas ir spekuliacijas apie šią šalį. Tačiau ne visada verta vien spėlioti, karts nuo karto patys Rusijos valdžios atstovai parašo, ką „Rusija galvoja“. Štai Rusijos užsienio reikalų ministro Segėjaus Lavrovo tekstas, aiškinantis Rusijos užsienio politiką. Tiesą sakant, nepaisant pavadinimo, jis aptaria ne tiek užsienio politiką, kiek Rusijos vaidmenį tarptautinėje politikoje. Sekantiems oficialiąsias kalbas apie Rusijos idėją staigmenų nedaug, bet tekstą perskaityti verta dėl bandymo kurti nuoseklų istorinį pasakojimą, kurį atminties politikos tyrėjai su džiaugsmu išnarstys, nes:

a) tai grynas primordialistinis tekstas apie ilgą nenutrūkstančią Rusijos istoriją, iš kurio sužinosite, kad faktas, jog Rusija visada buvusi Europos pakraštyje, yra mitas, o Aleksandro Nevskio išmintis iki šiol rusų genuose;

b) tai geras tekstas pamatyti, kaip selektyviai kalbėti apie istoriją, pavyzdžiui, grakščiai peršokant nuo Spalio revoliucijos prie Antrojo pasaulinio karo priežasčių;

c) taip pat iš jo galima sužinoti, kad nuo „senų senovės“ didžiosios Europos valstybės darė viską, kad auganti Rusija būtų izoliuota nuo Europos reikalų, tačiau tokie sprendimai tik atvesdavo prie didžiųjų katastrofų;

d) jis leis dar ir dar kartą prisiminti, kad vieno „globalaus lyderio“ nėra ir negali būti, nes didžiųjų valstybių yra ne viena;

e) tai atvejis, kai galima skaityti apie užsienio politiką ir nieko apie ją nesužinoti, bet proga suprasti, kad Rusijos valstybės tikslas – nesitraukti. /RU

3. „Liberalų“ nuotykiai Rusijoje

Tiksliau Andrėjus Archangelskis apžvelgia žodžio „liberalas“ dalią Rusijoje. Taigi iš pradžių, devyniasdešimtaisiais liberalas buvo „lyg savas, lyg ne savas, kažkoks pusiau savas. Tada žodyje atsirado įtarumo šešėlis – ir taip maždaug iki 2000-ųjų pabaigos; o po to žodis pamažu pradėjo apimti visą blogį iš karto, [kol galų gale] tapo žodžio ‘priešas’ sinonimu“.

Gal ne taip jau ir blogai, teigia Archangelskis, nes „liberalas“ – dabar legitimus žodis, lyg ir per sudėtingas kasdienybėje, bet užėmė joje savo vietą, lygiai taip, kaip „opozicija“, „instaliacija“, „performansas“ ar „provokacija“. Šmaikštus, ironiškas ir netikėtai optimistiškas (kaip tikram liberalui) tekstas. /RU

4. Cenzūros Rusijoje nėra

Cenzorių pakeitė knygynų baimės netekti pinigų ir neišsišokti. Tai Maša Gessen, kurios knygos nei apie Putiną, nei apie Pussy Riot nebus išverstos ir parduodamos Rusijoje, savo trijų straipsnių cikle bando suprasti – kas jei ne cenzūra? Pasikalbėjusi su leidėjais ir knygynų žmonėnmis, ji pasakoja, kad leidykla gali spausdinti ką (beveik) nori, bet jei nesilaikys taisyklių – neparduos. O taisyklės neaiškios: pavyzdžiui, nutrauktas Michailo Gorbačiovo raštų pardavimas, nes kažkas vis gadino viršelius, arba iš leidybos išimta komiksų knyga apie Holokaustą „Maus“, nes ant viršelio būta svastikos, nes ne „ekstremizmo“ propaganda, bet niekad nežinai.

Tiesa, Masha Gessen kritikika nukreipta į didžiuosius, „tinklinius“ knygynus ir jų veiklą. Pavyzdžiui, ta patį „Mausą“ galima nusipirkti mažesniuose, jis taip pat pardavinėjamas ir internete. Bet pačios straipsnio idėjos apie perdėtą savikontrolę ir vienas kitų kontrolę tai nekeičia. Antrasis straipsnis skirtas vaikų literatūrai, trečiais – kovai su LGBT „propaganda“. /EN

5. Kaip nekalbėti apie Rusiją

Naujienlaiškį pradėjome norėdamos rasti ir pasidalinti įvairesniais ir nesensacingais tekstais. Panašu, kad vis daugiau viešųjų komentatorių ir ekspertų formuluoja savas misijas ir pasižadėjimus. Štai Michael Kofman išvardija septynias mirtinas Rusijos analitiko nuodėmes, o keli OpenDemocracy redaktoriai paskelbė savotišką manifestą, kodėl jie nerašo apie Vladimirą Putiną.

Taip, mes irgi niekada neskelbsime, kad Rusijos režimas ar ekonomika tuoj tuoj žlugs, kad Rusija išmiršta, nespėliosime, ką galvoja Putinas, ir nediskutuosime, koks hibridinis karas prasidėjo šį mėnesį.

Pav.: namas Novosibirske, nuotrauka Bernt Rostad (flickr)