Kov
1. Gorbačiovas = perestroika?
Pirmi du skaitinių siūlymai susiję su kalendoriumi. Pirmas – su Michailo Gorbačiovo gimtadieniu kovo 2 d., kuris toli gražu ne visiems šventė, bet svarbus pretekstas dar sykį pagalvoti, kas gi tada, prieš 30 metų, įvyko.
Be ilgų įžangų – dviejų tipų medžiaga. Pirma, straipsnių apie perestroiką blokas paskutiniame 2015 m. žurnalo „Neprikosnovennyi zapas“ numeryje (prie žurnalo dar sugrįšime 4-ajame skaitinių punkte). Antra, paties Gorbačiovo fondo užsakytas ir sociologų grupės atliktas tyrimas „1985-2015: Perestroikos vertybės šiuolaikinės Rusijos kontekste“. /RU
2. Staliną į mauzoliejų?
Kovo 5 d. socialiniai tinklai ir internetinė žiniasklaida mirgėjo nuotraukomis ir pasipiktinimais: Stalino gimimo dieną prie jo kapo Raudonojoje aikštėje (prie Kremliaus sienos) išsirikiavo didelė eilė žmonių su gėlėmis. Tą pat dieną Maskvos gatvėse atsirado kontrabandinis plakatas sykiu prieš abu valdovus – mirusį ir esamą. O iš Simferopolio atėjo žinutė apie Stalino memorialinės lentos „išniekinimą“ – būtent šis žodis, žymintis smerkiamą elgesį prieš garbinamą (o ne bet kokį neutralų) objektą, tapo aptarimo tema.
Kalbėjime apie Rusiją ir taip per daug stalinocentrizmo (jei kalbama apie sovietinę praeitį) arba putinocentrizmo (jei apie dabartį). Tačiau šis stalinškųjų simpatijų protrūkis atsirado ne šiandien, ne vakar ir ne kaip dabartinio režimo pasekmė. Verta prisiminti 2003 m. amžinatilsio sociologo Boriso Dubino straipsnį „Stalinas ir kiti: aukščiausios valdžios figūros šiuolaikinėje Rusijoje pagal visuomenės nuomonės apklausas“. Straipsnis naudojasi apklausų medžiaga, sukaupta nuo perestroikos, fiksuoja Stalino arba jo laikotarpio teigiamo įvertinimo augimą per visą XX a. dešimtąjį dešimtmetį. Viena iš tarpinių išvadų, kodėl taip atsitiko (ir, turbūt, tebėra), tokia:
„Būtent šiuolaikinių institutų ir sėkmingų, autoritetingų lyderių grupių, diferencijuoto elito (o ne žinybinės nomenklatūros), jų pozityviai vertinamų visuomenėje pasiekimų nebuvimas koncentruoja Rusijos gyventojų sąmonę į praeitį. Tokios situacijoje kolektyvinis apsisprendimas įmanomas ir vertingas tik dėl nuorodos į bendrą praeitį. O šios praeities vaizdinyje, iš vienos pusės, vėlgi išsiskiria vadovų ir karvedžių figūros, o iš kitos – pabrėžiami tautos patirti sunkumai ir jos kantrybė. Tokio paveikslo emocinis-prasminis fonas, arba rėmas – nostalgiškas praradimo jausmas, tai beveik visada ‘Rusija, kurią praradome’ (Stanislavo Govoruchino filmo pavadinimas, 1992)”. /RU
3. Šiukšlės, atliekos, defektai: Estetikos politika III
Skaitiniuose #2 minėjau kelis skirtingus būdus analizuoti estetikos politiką. Dar kitoks pavyzdys. Ellen Rutten žurnalui „The Calvert Journal“ rašo apie atliekas ir griuvėsius šiuolaikiniame rusų mene – fotografijoje, madoje, medijų mene ir kt. Prieš kelis dešimtmečius sąvartyno, „purvinas“, šiukšlių menas aiškiai priklausė kontrkultūrai ir buvo nukreiptas prieš politinį, meno ir meno rinkos isteblišmentą. Ellen Rutten klausia, kokie naujos šio meno atmainos užmojai:
„Ką toks nenugludintas vaizdas reiškia naujiems kūrėjams? Kokia prasme jų estetika tampa atsaku į gyvenimą valdant Putinui – ir kokia prasme jie susiję su globaliais, rinkos ir technologijų procesais? Ar šiukšlės postmodernios? Ar jos (n)Ostalgiškos? Ar prastumas – sėkminga Rusijos eksporto prekė?“ /EN
4. Intelektualai ir intelektualiniai žurnalai
Elektroninis žurnalas „Gefter.ru“ kalbina žurnalo Неприкосновенный запас: дебаты о политике и культуре (leidžiamas nuo 1998 m.) redaktorius Ilją Kalininą ir Kirilą Kobriną. Pokalbis ne tiek apie intelektualinių žurnalų rinką dabartinėje Rusijoje (nors ir tai būtų įdomu), kiek apie tai, kaip per du dešimtmečius keitėsi Rusijos intelektualo vaidmuo ar vaidmenys, sykiu – kaip keitėsi intelektualinio žurnalo uždaviniai. Ilja Kalininas taip aprašo 1990-ųjų dinamiką:
Man atrodo, kad dešimtajame dešimtmetyje Rusijos visuomenės scenoje randasi naujo tipo intelektualai. Viena vertus, tai viešos ir įtakingos figūros, gaminančios ne gryną žinojimą, o instrumentinį žinojimą, iš pat pradžių numatantį tam tikrą socialinį, politinį, kultūrinį efektą, turintį politinį, socialinį, bendrakultūrinį skambesį. Bet iš kitos pusės, jie buvo institucine prasme nepriklausomi, nes kalbėjo savo pačių vardu. Man atrodo, kad teisė kalbėti savo paties vardu, kurią žmogus pats prisiima, galbūt ir yra vienas pagrindinių kriterijų, pagal kurį galima apibrėžti intelektualo figūrą. Įdomu, kad tuo pat metu, maždaug nuo antrosios 1990-ųjų pusės ir ypatingai ant 90-ųjų ir nulinių ribos, apibūdinimas „intelektualas“ įgavo dar vieną konotaciją, pradėdamas žymėti veikiau „intelektualus-samdinius“ – tuos, kas turi tam tikrų gebėjimų rinkinį, profesionalius skills and abilities (kalbėti, rašyti, formuluoti, reaguoti į įvykius), tuos, kas, kaip landsknechtai, parduoda savo gebėjimus. Jų pirkėjais tampa visokiausios valstybinės, partinės, finansinės, kokios tik norit kitos institucijos. Šie intelektualai-landsknechtai parduoda nebe žinojimą (ir net ne instrumentalizuotą žinojimą), jie parduoda savo diskursinius įgūdžius ir gebėjimus, kurie kaip prekė turi savo kainą intelektualių paslaugų rinkoje. Ir čia įvyksta įdomus pertrūkis, [susikuria] jėgos laukas, kuriame dabar priversta veikti intelektualo figūra, galbūt, iš dalies ir intelektualinis žurnalas: „institucinė nepriklausomybė“, vaizduotėje žadinantį vienišo, netgi, sakyčiau, romantinės figūros, drįstančios kalbėti savo pačios vardu, vaizdinį, ir „profesionalus parsidavėliškumas“, kita nepriklausomybės pusė, paverčianti intelektualą agentu, veikiančiu intelektualių prekių rinkoje, kurioje jis parduoda tai, ką moka daryti. /RU
5. Apie Lietuvą – Rusijoje
Maskvos leidėjas Ilja Bernšteinas specializuojasi vaikų ir paauglių literatūroje. Jo leidybos idėja – komentarai. Pavyzdžiui, viena iš serijų – tarybiniais metais leistos knygos, kurioms komentarus rašo specialiai kviečiami mokslininkai – Antikos, porevoliucinės kultūros, Antrojo pasaulinio karo ir kiti specialistai. Ir šie ne perspausdina savo akademinius straipsnius, o dirba su laikmečio archyvais, periodika ir kitais šaltiniais, iš kurių sukuriamas vaizdų ir žodinių tekstų kontekstas.
Viena iš ką tik išleistų knygų – Vilniaus geto kalinės Mašos Rolnikaitės pasakojimas „Turiu papasakoti“. 1963 m. knyga išėjo lietuvių kalba, netrukus rusų kalba. Getų memuaristikoje tai unikalus tekstas, nes rašytas ne po kelių ar daugelio metų (po geto buvo Rygos Strasdenhofo, vėliau Stutthofo stovyklos), o tiesiai ten, gete ir iškart karui pasibaigus 1946 m.
Šįkart Iljos Bernšteino kuriamas komentaras – ne rašytas tekstas, o vaizdo įrašai. 10 istorijų apie Holokaustą Lietuvoje ir jo vietą šiandienėje atmintyje, istorikų bendruomenėje, mokykliniame švietime ir kitose srityse pasakoja Irena Veisaitė, Julius Sasnauskas, Milda Jakulytė-Vasil, Tomas Venclova ir kiti pašnekovai, taip pat pati autorė – Maša Rolnikaitė. /RU
Pav.: Kadras iš 1991 m. laidos „Penktas ratas“ (Leningrado televizija). Joje muzikantas Sergejus Kuriochinas ir žurnalistas Sergejus Šolochovas sukūrė mistifikaciją „Leninas – grybas“. Ryšį tarp Kuriochino ir Aleksandro Dugino šiek tiek aptaria Ilja Kalininas ir Kirilas Kobrinas minėtame interviu apie intelektualus.
Apie autorę
Natalija Arlauskaitė yra RusijosTyrimai.lt autorė, taip pat VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė, daugiau informacijos rasite užsukę į academia.edu
Naujausi įrašai
- Skaitiniai #14 2016 gegužės 24
- Skaitiniai #13 2016 gegužės 17
- Skaitiniai #12 2016 gegužės 10
- Skaitiniai #11 2016 gegužės 3
- Skaitiniai #10 2016 balandžio 26
- Skaitiniai #9 2016 balandžio 19
- Skaitiniai #8 2016 balandžio 12
Kol kas komentarų nėra