Šią savaitę: diskusijos apie neoliberalizmo kelius ir klystkelius, televizijos poveikį, klišes ir skundus.

1. (Neo)liberalizmas: bėda vs išeitis

Šįkart pradedame nuo ekonomikos: du istoriniai žvilgsniai, identifikuojantys tas pačias Rusijos ekonomines socialines bėdas (socialinis sektorius, pensijų sistema, švietimas ir sveikatos apsauga, per didelės išlaidos gynybai ir per didelis valstybės vaidmuo ekonomikoje), bet diagnozuojantys skirtingai, taigi ir rekomendacijos priešingos.

Bėda

Pirmasis – Ilja Matvejevas su straipsniu Russia, Inc., kuriame jis aiškina, kaip nacionalistinė, izoliacionistinė politika nuosekliai dera su neoliberaliąja ekonomika.

Anot jo, “stebina, kad net dabar, 2016 metais, vis dar stiprus mitas, kad kovoja ‘valstybininkai’ (statists) su ‘liberalais’, o Putinas tarsi arbitras. Iš tiesų nėra jokio konflikto: tiksliau būtų kalbėti apie darbo pasidalijimą.” Vieni atsakingi už sėkmingą šalies vaizdinį, kiti – už ekonominės sistemos, palankios dominuojančiam elitui, veikimą. Šiam elitui priimtinos neoliberaliosios, šiek tiek modifikuotos Rusijai praktikos, į kurias ir nukreipta Matvejevo kritika: “autoritarinė modernizacija” sunaikino politines partijas, profesines sąjungas ir bet kokį pasipriešinimą iš “raudonųjų” regionų, ir, svarbiausia, visiškai apleido socialinį sektorių. Valstybė ne tiek perėmė ekonomikos sektorių, kiek pati tapo tikra korporacija ir sėkmingai integravosi į globalią ekonominę sistemą.

Matvejevo sprendimas aiškus ir kategoriškas – atsisakyti praktikų, palaikančių stambų verslą ir ignoruojančių socialinį teisingumą. Deja, diagnozė ir analizė gilesnė nei siūloma išeitys. /EN

Išeitis

Carnegie centro ekspertas Andrėjus Kolesnikovas priešingai didžiausią bėdą įžiūri nepasibaigusioje modernizacijoje ir pastoviai neišbaigtose reformose. Užimama pozicija nėra negirdėta: “autoritarinė modernizacija” (taip, šį terminą vartoja abu autoriai) žlunga, ir sėkmingos reformos įmanomos tik demokratiškesnėje ir atviresnėje sistemoje, tad “demokratizacija yra ir reformų prielaida, ir jų svarbiausias tikslas”. Sėkmė įmanoma tik tada, kai valdantysis elitas paaukos savo valdžią dėl pažangos.

Dėl tokios deklaracijos nesiūlytume skaityti straipsnio, jo įdomioji dalis – itin platus bandymų daryti reformas apibendrinimas vėlyvojoje Rusijos imperijoje, vėlyvuoju sovietmečiu, na ir žinoma, posovietinėje Rusijoje ir kartu bandymų rasti išeitį iš nuolatinės dilemos: reformas gali padaryti tik valdantieji, tad kaip padaryti taip, kad jos būtų naudingos ne tik jiems? Ne tik Rusijos ekspertai ieško atsakymų./EN

2. Ar kalta tik Rusijos TV propaganda?

Žinome, kad Rusijos oficialioji televizija yra pagrindinis informacijos šaltinis jos piliečiams, ja pasitikima, alternatyvių šaltinių ieško nedažnas. Net ir internetas, kažkada buvęs opozicijos erdvė, dabar yra pramogų ir tokios pačios informacijos šaltinis. Tačiau į idėją, jog visa problema – alternatyvų nebuvimas, reikėtų žiūrėti atsargiau.

“Levada” centro analitikas Denisas Volkovas atkreipia dėmesį, jog net tarp tų 10%, kurie ieško ir naudojasi alternatyviais kanalais (Maskvoje jų apie 30%) dominuoja provalstybinės nuostatos. Kodėl?

Tai nėra nekritiškumas ir balta/juoda pasaulio, kurį pateikia Rusijos TV, palaikymas. Tačiau juk malonu gyventi šalyje, kuri kovoja su blogiu, prieš chaosą ir neteisybę pasaulyje. Šalyje, “kuri rodo dantis”, “verčia su savimi skaitytis”, “gerbti” ir moko, kaip kovoti su tarptautiniais teroristais.

“… tai suteikia pasitenkinimą, leidžia pasijausti svarbesniais. Pasirodo, šis priklausymas stipriai galybei toks pat mielas išsilavinusiai publikai, kaip ir paprastam žmogui”.

/RU

3. Klišių spąstai

Rusija turi daug “ginklų”: rusakalbių mažumos, migrantai, pabėgeliai iš Sirijos,tarakonai-robotai, žinoma informacija ir troliai ir dar daugelis kitų dalykų, kuriais Rusija kariauja. Jei angliškoje erdvėje nesiliauja “weaponization”, tai Lietuvos žiniasklaidos atitikmuo būtų įvairių Rusijos “įrankių” paieškos, arba jos “rankos” matymas.

Markas Galeottis neištvėrė ir nusprendė paaiškinti, kuo tokios klišės kliūna. Žodžių “ginklavimasis, įrankis, karas” patrauklumas, kai jie naudojami nekarinėje sferoje, suprantamas: didžioji dalis net labai didelių konfliktų šiais laikais vyksta nekariaujant (sankcijos Rusijai yra geras pavyzdys).

Toks mąstymas paslepia bent dvi problemas: tai ir veidrodinis Rusijos priekaištų Vakarams dėl jų “rusofobijos” atspindys, ir kartu nenoras kritiškai įvertinti savo klaidas ir savo standartus. Nesitikėkime pokyčių Kremliuje, siūlo Galeotti: bet

“būtent Vakarai turės atsisakyti gundančių karikatūrų, … nes geresnė politika kyla iš tikslesnio supratimo, o kartu tai atims iš Kremliaus pačią geriausią medžiagą jų pačių paranojiškai propagandai”.

Na, bent jau dalį medžiagos. Sunkius dalykus siūlo Markas Galeottis./EN

4. Skundų kultūra

Žurnalas “Laboratorium” yra parengęs numerį, skirtą tokiai artimai, suprantamai ir mums temai – apie skundus politikams.

Įvade rašoma, kad skundai – tai savotiškas socialinis veidrodis, kuriame piliečiai bando užmegzti dialogą, teisinę, politinę kalbą paversti sava. Skundo aktas demonstruoja tikėjimą, kad tas, į kurį kreipiamasi, gali padėti, taigi taip patvirtina jo/s autoritetą ir legitimumą. Atkreipiu dėmesį į Elenos Bogdanovos tekstą, kuriame ji  išanalizavo daug viešų skundų, pateiktų tuomet Prezidentui Dmitrijui Medvedevui. Ji atrado vis stiprėjančią religinę argumentaciją savo reikalui išaiškinti ir pagrįsti, ko ankstesni tyrimai nebuvo pastebėję. Tokiu būdu suformuluojama dar viena santykių tarp prezidento ir piliečių interpretacija (perfrazuota):

Religinė skundų retorika dar vienu bruožu papildo normatyvinį piliečių ir valdžios santykio modelį ir sukuria specifinį prezidento įvaizdį. Skunduose susijungia ir koegzisutoja pasaulietinė ir dvasinė prezidento figūros. Dvasinėje figūroje pasireiškia presidentas mokytojas ir vedlys. Ši retorinė technika parodo, kokiu būdu valdžios prigimtis kuriama kaip monarchinė ir kaip tokios retorinės figūros palaiko valstybinės (prezidentinės) valdžios vertę ir patrimonialistinį, absoliutistinį santykį tarp piliečių ir prezidento.

Turintiems didesnį akademinį interesą rekomenduoju Marianos Muravjovos padarytą tyrimų apžvalgą./EN ir RU

Nuotrauka: Dafardin @flickr