1. Ką gali tapatumo žodynas?

Ukrainiečių istorikas Andrijus Portnovas, komentuodamas Ukrainos-Rusijos konfliktą, dažnai pabrėžia, kad tam, kad paaiškintume, kas vyko ir vyksta Rytų Ukrainoje, reikia nuolat tikrinti turimo analitinio/teorinio žodyno tinkamumą ir galbūt ieškoti naujo, tiksliau įvardijančio įvykius ir procesus. Pavyzdžiui, tekste, rašytame portalui openDemocracy, jis klausia, ką ir kaip gali paaiškinti idėja apie specifinį regiono ir jo gyventojų „tapatumą“ („sovietinį“ ar „prorusišką“). Portnovas atkreipia dėmesį, kad:

Karas Donecko ir Lugansko sryčių dalyje kilo iš situatyvių aplinkybių sumos, svarbiausios kurių: vietinių elitų veiksmai; Rusijos įsikišimas (taip pat karinis); Kijevo neryžtingumas ir klaidos. Dnepropetrovsko ir Charkovo atveju esminiai veiksniai išlaikant regionus Ukrainos sudėtyje buvo ir ryžtingi, ir vienprasmiškai proukrainietiški vietinio verslo bei politikos elito veiksmai, ir mažesnis prorusiškų jėgų aktyvumas.

O „tapatumo“ problema, net jei naudosime šį terminą, iškyla gan paradoksaliu būdu:

Kitaip tariant, „donbasiškas tapatumas“, ypač jei išliks dabartinis status quo ir toliau veiks „Padniestrės scenarijus“, gali tapti 2014 m. pavasario įvykių ir prasidėjusio karo pasekmė (ne priežastis!)

Tekstas turi dvi versijas: anglų k. ir rusų k. / RU, EN

2. Tautos, etninės grupės – kiek, kada, kodėl

Portalas ПостНаука rengia trumpas paskaitas įvairiausiomis temomis. Etnografas Dmitrijus Funkas Sibiro mažųjų etninių grupių pavyzdžiu pasakoja, kaip mokslas – etnografija, antropologija, sociologija – ir socialinė politika ne tik aprašo ar palaiko, bet ir kuria grupines tapatybes. Priklausymas oficialiai sužymėtoms mažosioms etninėms grupėms, viena vertus, duoda svarbių lengvatų – nuo žemės įsigijimo iki švietimo ar malkų. Taip pat suteikia instrumentų „derėtis“ su valstybe ir verslu, pavyzdžiui, dėl žemių, kuriose randamos naudingosios iškasenos. Kita vertus, etninio žemėlapio „smulkinimas“, kaip Altajaus respublikos atveju, kai žmonės pradėjo vadinti save priklausančiais mažesnėms etninėms grupės, sukelia nerimą, kad gali sudrebėti administracinis padalijimas ar pakisti administracinio vieneto statusas. Tad tokie etninių grupių sąrašai nuolat tai plečiasi, tai trumpėja. Tačiau Funkas pastebi, kad ilgas operavimas tam tikru terminu (коренные малочисленные народы – KMH) gali kurti naują grupinę tapatybę:

Įdomus vienas posūkis, apie kurį kol kas nesusimąstoma. Vis dažniau iš Sibiro mažųjų etninių grupių jaunimo, iš esmės praradusio etninę specifiką (jie kalba rusų kalba, nedėvi tradicinių rūbų), girdėti: ‘Mes – KMHai, mes – KMHai’.  Randasi naujas bendrumas, galbūt tai luominis tapatumas, kaip carinėje Rusijoje.

Tema sena ir pažįstama nacionalizmo ir imperijų tyrinėtojams, bet situacija nauja. /RU

3. Akademiniai fabrikai

Lietuvoje laikas nuo laiko diskutuojama apie akademinio lauko ypatumus, paverčiančius mokslą rodiklių gamyba ir kuriančius mažų mažiausiai pilkąja sąžiningumo zoną. Rusijoje šios pilkosios ir jau visai juodos zonos sulaukia ir demaskavimo, ir tyrimų. Stambiausias demaskuojantis projektas – Диссернет, analizuojantis ir demonstruojantis plagiato atvejus, taip pat politik(i)ų disertacijose, tapusiomis kone privalomu „padorios karjeros“ elementu. Sociologai Marija Safonova ir Michailas Sokolovas atliko tyrimą „Formali akademinio nesąžiningumo sociologija“, atskleidžiantį nesąžiningumo tinklus, mechanizmus ir funkcijas. Šiame tyrime daug įdomių posūkių apie pasitikėjimo, altruizmo ar akademinės kraujomaišos, kai akademinės mokyklos tampa sunkiai atskiriamos nuo akademinių fabrikų, formas disertacijų tinkluose.

Fabrikus galima padalinti į du grynus tipus. Pirmojo tipo fabrikai nuleidžia standartus neakademiniams klientams, tai yra dirba eksportui. Antrojo tipo fabrikai aptarnauja tik vidinę akademinę publiką, tai yra dirba vidinei rinkai. Hipotetiškai disertacijų taryba, nuolaidžiai žiūrinti į plagiatą politikų darbuose, gali nesileisti į kompromisus savų aspirantų atžvilgiu. […] [P]raktikoje toks derinys mažai tikėtinas. Tam tikra specializacija turbūt egzistuoja. Tačiau kad ir kokia būtų pagrindinė klientūra, disertacijų tarybų, praleidžiančių nekokybiškus tyrimus, darbas neišvengiamai turi pademonstruoti tam tikrą panašumą. Pirma, pagrindinius gynimų vaidmenis (vadovas, oponentas, konsultantas, vykdančioji organizacija) sistemingai atliks tie patys žmonės. Antra, per tokią disertacijų tarybą praeis daug disertacijų per trumpą laiką.

Panašumų neieškosime, mūsų bėdos kitokios. /RU

4. Nuosavybė Rusijos imperijoje

Vienas iš būdų sužinoti, kas vyksta Rusijos studijų srityje, – pažiūrėti, kokias publikacijas profesinės asociacijos pripažįsta geriausiomis. 2015 m. pabaigoje Princetono universiteto istorijos profesorės Ekaterinos Pravilovos knyga „A Public Empire: Property and the Quest for the Common Good in Imperial Russia“(Princeton University Press, 2014) gavo kelis tokius apdovanojimus. Jos pirmoji knyga buvo skirta administracinei teisei vėlyvojoje imperijoje, o antroji – finansiniams santykiams tarp imperijos centro ir pakraščių (Lenkija, Suomija, Turkestanas, Kaukazas). Interviu Amerikos slavų, Rytų Europos ir Eurazijos studijos asociacijos naujienlaiškiui (.pdf) Pravilova pasakoja apie šios knygos idėjos atsiradimą:

[…] Mano pradinis planas buvo parašyti aplinkosauginių projektų ikirevoliucinėje Rusijoje istoriją. Analizuodama didžiausius planus, susijusius su upių apsukimu, dambų ir vandens elektrinių stočių statybomis, pastebėjau, kad didžiausia kliūtis buvo ne projektų techninis netinkamumas, o egzistuojantis nuosavybės teisės režimas. Rusijoje vanduo buvo privati nuosavybė, o šis principas kone bet kokį projektą – techniškai įmanomą ar ne – darė neįgyvendinamą. Mane pakerėjo teisiniai ginčai apie upių statusą ir nusprendžiau pasigilinti į tai. Mano nuostabai, nuosavybės klausimas dominavo visose diskusijoje apie upių ir ežerų, miškų ir mineralų naudojimą ir išsaugojimą.

/EN (pdf)

5. Ne Rusija I. Vieno namo istorija

Į Gruziją atvykusius keliautojus ir keliautojas neretai glumina muziejinė politika, susijusi su sovietiniu/stalininiu laikotarpiu. Nacionalinis muziejus reklamuoja savo padalinį Okupacijos muziejų Tbilisyje, o tokioje pat valstybinėje institucijoje Stalino muziejuje Gori jums pasiūlys suvenyrą – kulką su Stalino portretu. Prieš metus „Nepatogaus kino“ žiūrovai galėjo matyti Šalvos Šengelia filmą „Valdovas“ (2014), kurio personažai kaimelio gyventojai sprendžia, ką daryti su aptrupėjusiu valdovo paminklu, galiausiai padažo ir palieka jį.

Williamas Dunbaras pasakoja apie Tbilisio senamiestyje, Ingorokvos gatvėje esantį namą Nr. 22, kuriame nuo 1921 m. vasario buvo Nepaprastos komisijos (Čeka) būstinė ir įkalinimo, tardymo ir kankinimų kambariai, dalinai išlikę kartu su kalinių užrašais. Aptrupėjęs namas – unikalus, nes jame pinasi Tbilisio suklestėjimas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, teroro pradžia trečiajame dešimtmetyje, tuščia naujųjų pokario gyventojų atmintis ir naujojo elito radimasis – būtent šiame name gimė dabartinis Gruzijos prezidentas Giorgijus Margvelašvilis, į kurį dedamos viltys išsaugoti materialų ryšį su skausminga šalies istorija, užuot nugriovus yrantį namą ir pastačius amnezija švytintį daugiabutį. / EN

Nuotraukoje: P.Ingorokvos 22, Tbilisyje, autorė N.Arlauskaitė