1. Kaip kalbėtis ir nesikalbėti su Rusija
Žinoma, kad Vakaruose esantys Rusijos analitikai (taip pat ir kilę iš Rusijos) retai tiesiogiai šnekasi su Rusijos ekspertais, dirbančiais provalstybiniuose institutuose ir centruose. Todėl minidialogas, kuris užsimezgė tarp Europos užsienio reikalų tarybos ekspertės Kadri Liik ir Rusijos tarptautinių santykių tarybos direktoriaus Andrėjaus Kortunovo, yra įdomus epizodas ieškant bendrų žodžių ir netgi randant dėl ko sutikti.
Kadri Liik pirmoji parašė tekstą „Kaip kalbėtis su Rusija”, pastebėdama, kad joks pozityvus „priėjimas” prie Rusijos nesuveikė visų pirma dėl to, kad nesuvokti Rusijos tikslai. O jie nėra atkurti naują imperiją ar labiau priklausyti Vakarams, tikslas yra dalyvauti sprendimuose dėl pasaulio problemų ir, žinoma, turėti įtakos zonas. Todėl nei suvaržymas, nei Kissingerio geopolitinis realizmas, nei riestainių/botagų politika negali veikti. Jos siūlymas – pradėti ne nuo bendrumų (dažnas diplomatinis instinktas), o nuo skirtumų. Anot Liik, tai daug stabilesnis pagrindas spręsti problemas nei kurti kokius nors strateginius projektus, kurie kyla iš sutrikusios komunikacijos ir klaidingų lūkesčių.
Kortunovas į tai atsakė jai savu korektišku tekstu – „Kaip nesikalbėti su Rusija”. Tiesą sakant, su pagrindine Liik teze – apie kalbėjimąsi pripažįstant skirtumus – jis net nebandė ginčytis, tačiau priminė dar ir dar kartą, kad Rusijos nesuprasi ir nesusikalbėsi, jei manysi, kad ji yra viena iš valstybių Rytų Europoje. Kortunovui atrodo, kad santykių lygybės idėja yra viena iš vakarietiško „double-speak” pavyzdžių, kuriuo Rusija yra kaltinama: nei ES, nei NATO nežiūrėjusios į Rusiją kaip į partnerę. Jam Rusijos požiūris į veikimą tarptautinėje politikoje didžia dalimi nesiskiria nuo JAV: abi mėgsta satelitus, nemėgsta tarptautinių organizacijų ir ne itin gerbia tarptautinę teisę (!). O santykiai su Kinija yra smarkiai geresni, nes Kinija neslepia savo tikslų, nors realiai ji gerokai pavojingesnė Rusijai.
Tad galų gale abu – ir Liik, ir Kortunovas – sutinka, kad galbūt aiškus „raudonųjų linijų” nusibrėžimas yra tai, nuo ko vertėtų pradėti? Kol kas tai diskusija tik ekspertiniame lygmenyje.
/EN
2. Ekonominė krizė ir protestai
Pirmajame Skaitinių numeryje rekomendavome Annos Arutunyan tekstą, apie tai kodėl „splavotosios” revoliucijos Rusijoje nebus ilgai. Šįkart apie kitokią nuomonę, kuri protestų potencialą sieja su ekonomine padėtimi. Marija Snegovaja ir Grigorijus Frolovas pastebi, jog per pastaruosius dvejus metus daugėja būtent ekonominių protestų skaičius, ir dėl to verta susimąstyti. Nes, pirma, yra jau pastebėta tendencija, su neidelėmis išimtimis, jog naujoje Rusijoje jos vadovų populiarumas koreliuoja su ekonomine situacija šalyje.
Antra, Rusijos neopatrimoninis režimas lygintinas su ekvatorinės Afrikos valstybių režimais (pvz., Zambija, Kenija, Nigerija), kurie turi aiškų lyderį, sisteminį klientelizmą ir beveik neegzistuojančią skirtį tarp privačių ir valstybinių išteklių, o valdžia išlaikoma asmeninio patronažo pagalba. Ir kaip tik tokių režimų išlikimui didžiausią pavojų kelia ekonominės krizės, nes jų metu kyla didelis pavojus nuosavybei, ir dėl to dažnai prie potencialių protestuotojų prisijungia vidurinė klasė ir verslininkai. Autoriai tvirtina matą panašią dinamiką ir dabarties Rusijoje. Labai norėtųsi šias režimo stabilumo hipotezes spėti „ištestuoti” dar mūsų gyvenimo metais.
/RU
3. Jaunimas pasaulio šalikelėje
Marija Kuvšynova analizuoja nemažos dalies Rusijos jaunimo antiamerikietiškumą, kurio vien Rusijos TV propaganda, kaip įprasta paprastinti pas mus, nepaaiškinsi. Pretekstu analizei tapo šis Youtube video „Stop Obama!”. Anot autorės, šis skepticizmas Amerikai yra klasikinė jaunimo kova su mainstream’u, kurį dabar kaip tik atstovauja globali amerikanizuota kultūra. Kuvšynova analizuoja daugiausiai šiuolaikinę hip-hop, repo, kitaip tariant iš JAV importuoto muzikos žanro, kultūrą Rusijoje. Iš jos ji daro išvadą, kad
„Jaunasis rusas gyvena globalaus kaimo šalikelėje ir pro savo panelinės staybos namo langą rodo ‘faką’ vieninteliam bokštui, kurį mato [esančt kitoje vandenyno pusėje] … . [Donecke kovojantis] ‘Motorola’ svajoja, kad jį kine suvaidintų juodaodis Denzelis Washingtonas, reperis Dunia tapatinasi su Muhammadu Ali. Dvipoliame pasaulyje ‘pas juos korė negrus’, o mes juos užjautėme. Šiandien Amerikos labiausiai nekenčia tie, kas nesąmoningai priskiria save spaudžiamai amerikietiškai mažumai. Štai kur globalizacijos paradoksas: kad kovotum su Putinu, reikia jaustis priklausančiu rusų civilizacijai, o jai šiandien niekas nepriklauso, tik aktas apie bankroto paskelbimą. O tam, kas nuo vaikystės tapatinosi su Captain America, gerokai natūraliau kovoti su Baraku Obama – nepriklausomai nuo jo pavidalų.”
/RU
4. Ne Rusija II. Kai reikia suabejoti “įšaldymo” metafora: Kalnų Karabachas
Savaitgalis vėl priminė beveik aksiomą: „įšaldytas” konfliktas „atšilti” gali bet kada ir itin greitai. Šįkart taip galime pasakyti apie Kalnų Karabachą – susidūrimo kronikų pilnos naujienų agentūrų svetainės. Tačiau jose pranyksta ir konflikto kontekstas, ir jo kasdienis žiaurumas.
Ryan McCarrel blogo įraše pastebi, kaip bestebėdami konfliktą iš toli mes virstame tiesiog karo sekretoriais, skaičiuojančiais rezultatus: kiek kuri pusė prarado žmonių, kokį malūnspanį pašovė ar kokį droną pagavo. Nesiliaujantys kūnų skaičiavimai nesunkiai leidžia pamiršti, kokiomis sąlygomis tenka kariauti kariams, kaip nebranginama žmogaus gyvybė arba nepastebėti, kaip abu režimai – ir Armėnijos, ir Azerbaidžano – tampa vis represyvesni ir konfliktą išnaudoja savai propagandai.
Norintiems kiek platesnės perspektyvos siūlome pasiskaityti 2014 m. Caucasus Analytical Digest numerį, skirtą Kalnų Karabachui.
/EN
5. Ne analitika I: sovietiniai kariniai paradai
Tinklapis, skirtas pop kultūrai, turi specialią skiltį Šaltajam karui. Vieta smagesnėms istorijos pamokoms ar pertraukai tarp rimtesnių studijų. O šio naujienlaiškio pabaigai – hipnotizuojantis jų puslapis, kuriame surinkti sovietinių karinių paradų video. Galite parą praleisti prie šių monotoniškų ir sterilių vaizdų, kurių seniausias nufilmuotas 1967 m. Gal kas nors ir lyginamąją jų analizę panorės padaryti?
/Kalbos žinios nereikalingos
Nuotr: kadras iš kino filmo „Страна Оз“ („Ozo šalis), kurį vis dar galima pamatyti šiuo metu vykstančiame „Kino pavasaryje“.
