1. Senieji naujieji ritualai
Po mėnesio turėsime jau tradicinį pokalbį daugiausiai pasipiktinimo tonacija apie Georgijaus/Jurgio juosteles, nes vėl ateis gegužės 8/9. Su šia data susijusios įtampos, ginčai, simbolinės kovos ir nesusipratimai nėra vien mūsų politinio gyvenimo dalis. Antrojo pasaulinio karo monumentų kilnojimas, atminimo praktikų kitimas/nykimas, interpretacinių schemų transformacijos vyksta didelėje teritorijoje nuo Berlyno iki Maskvos, nuo Sofijos iki Talino ir Grozno.
Einsteino forumo (Potsdamas, Vokietija) tyrėjo Michailo Gabovičiaus vadovaujamas projektas „Monumentas ir šventė“ tyrė šiuolaikines gegužės 8/9 atminimo praktikas būtent taip brėžiamoje erdvėje, o šio tyrimo centras buvo 2013 m. minėjimas įvairiausiose vietose, nors pritraukiamas kontekstas gerokai platesnis.
Žurnalas „Neprikosnovennyj zapas“ šio tyrimo rezultatams skyrė visą bloką. Baigdamas savo įvadinį straipsnį Gabovičius atkreipia dėmesį į įtampų, supančių gegužės 8/9 d. minėjimą, augimą po Maidano ir Krymo ir komentuoja jas taip:
Toks paaštrėjimas galėjo būti ir vietinių politikų, ir Rusijos vadovybės nerangių veiksmų ar sąmoningų manipuliacijų rezultatas. Rusijos valdžia faktiškai paskelbė save oficialia Pergalės palikimo savininke ir ‘pergalingą’ karo komemoraciją susiejo su indentifikavimusi su šiuolaikine Rusija ir jos atminties politika. Tuo tikslu buvo sukurta simbolinio komemoracinio dalyvavimo infrastruktūra – pavyzdžiui, Georgijaus juostelių dalinimas, naudojant ir diplomatines atstovybes, ir neformalius kanalus. Savo ruožtu daug Rytų Europos politikų, steigdami ryšį tarp 1945 m. kaip sovietinės okupacijos pradžios ar tęsiniu ir šiuolaikinių pastangų kurti tautą, pasirodė sutinką su tokia interpretacija. Veikdami kartu, jie sukūrė sąlygas, kuriomis komemoracinės praktikos buvo palaipsniui nacionalizuojamos ir etnizuojamos, o vietinės komemoracinės mažumos tapo didžiojo geopolitinio žaidimo įkaitais. Kai jos reiškė nepasitenkinimą savo politiniu arba socialiniu statusu naudodami senuosius sovietinius arba naujuosius rusiškus pergalės simbolius, jas norom nenorom ėmė suvokti kaip atstovaujančias, nors palaikymas iš Rusijos valdžios kone visada buvo simboliškas.
Lietuvos situacija šiuose tekstuose nėra analizuojama (nors tyrimo pristatyme apie ją užsimenama – galbūt jo pagrindu rengiamoje knygoje apie tai bus), gal kas nors imsis tokio darbo. /RU
2. Nukirptas bumbulas: apie valdžią ir nelygybę
Ingušetijos vadovas Junus-Bekas Jevkurovas savo Twitterio paskiroje paskelbė įrašą, kuriame jis peiliu nupjauna berniuko kepurės bumbulą ir aiškina, kad taip kepurės savininkas bus panašus į berniuką, o ne į mergaitę. Šia proga radijo stotis „Svoboda“ padarė interviu su feministe, menotyrininke Nadia Plungian, kurio pagrindinė ašis – socialiai gaminamo pažeidžiamumo principas (daugmaž bendras) ir specifinė dabartinės Rusijos situacija, kai institucinis veikimas ginant pažeidžiamų grupių interesus arba keičiant situaciją kone neįmanomas.
Socialiai gaminamo pažeidžiamumo pagrindu Plungian vadina feminiško (феминный) subjekto kūrimą, t.y. tokio, kurio pažeidžiamumas ir diskriminavimas kuriamas pagal stereotipinę lyčių schemą:
Pagrindinė nelygybės problema liko tokia pat. Klausimas, kaip sociumas kuria pažeidžiamumą. O pažeidžiamumas iki šiol susijęs su feminiškumu, nepriklausomai nuo to, apie kokią diskriminaciją kalbame. Galime kalbėti apie neįgalumą, apie homoseksualumą, apie senatvę, apie daug dalykų, vis vien tai pažeidžiamas feminiškas subjektas. Tai ir yra feminizmo problema, ir, žinoma, ji glaudžiai susijusi su smurto problema.
Su šiomis problemomis galima dirbti ir kovoti per institucijas, pirmiausiai nevyriausybines organizacijas, tačiau jų veikla smarkiai ribojama, todėl pilietinis aktyvizmas silpnas ir vyksta ne institucijų, o individualiame lygmenyje:
[…] Iš tiesų egzistuoja nekomercinės organizacijos, socialiai orientuotos organizacijos, užsiimančios moterų teisėmis. Pavyzdžiui, krizių centrai, dirbantys su smurto artimoje aplinkoje problemomis. Tačiau dabar jų veikla smarkiai ribojama (pavyzdžiui, egzistuoja įstatymas apie ‘užsienio agentus’), apskritai nevyriausybinių organizacijų galėtų būti daugiau. […] Jos gali rengti politines akcijas, gali komentuoti problemas.Tačiau iš tikrųjų jos to negali. Situacijoje, kaip jos negali to daryti, kai išties nėra institucijų, o institucijas pakeičia iniciatyvos, randasi pilietinės iniciatyvos, kurias vykdo ne organizacijos, o žmonės.
/RU
3. Kaip tapti profesoriumi/-e Rusijoje
Ankstesniuose skaitiniuose jau dalinomės nuoroda į Rusijos akademinio lauko tyrimą, susijusį su plagiato ir „disertacijų fabrikų“ problema. Neseniai Michailas Sokolovas kartu su bendraautoriais išleido knygą „Kaip tampoma profesoriais: penkių šalių akademinės karjeros, rinkos ir valdžia“ (НЛО, 2015). Joje Rusija analizuojama keturių Vakarų valstybių, turinčių skirtingas akademines tradicijas, kontekste (Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, JAV). Knygos tikslas nėra parodyti Rusijos atvejo išskirtinumą, pranašumą ar ydingumą – veikiau vietą gan plačiame spektre ir sistemos veikimo logiką. Savo paskaitoje panašia tema Sokolovas kalba apie daugybę įdomių dalykų lyginamojoje perspektyvoje – suverenius akademinio gyvenimo principus, patronažo sistemas, (neišvengiamą) cituojamumo skaičiavimą, originalumo ribojimą ir kt. Taip pat apie disertacijų strategijas ir laviravimą darbo rinkoje, kai vertinimo kriterijai itin formalizuoti:
Akivaizdi pasekmė disertantui – stimulo rašyti gerą disertaciją praradimas. Jei optinė sistema neskiria geros disertacijos nuo blogos, racionali strategija bus apsiginti minimaliai tinkamą disertaciją minimaliomis sąnaudomis. Aš žinau, kad potencialus darbdavys, pamatęs mano kandidato laipsnį, turės lūkesčius, atitinkančius vidutinį mokslų kandidato lygį. Jei sunaudosiu mažiau pastangų tam, kad įgyčiau laipsnį, laimėsiu darbo rinkoje, nes išsaugosiu kažkiek laiko kitokiai veiklai. Jei ne nusiurbsiu savo disertaciją iš Interneto, o skirsiu jai 20 gyvenimo metų, neįgysiu nė menkiausio pranašumo prieš tą, kas nusiurbė.
Situacijoje, kai tai veikia tokiu būdu, ir visi žino, kad veikia būtent taip, aš galiu nusiurbti disertaciją ir paaiškinti savo draugams, jog padariau tai, kad atlaisvintu laiku rašyčiau savo genialius straipsnius. Sakysiu jiems: su disertacijomis viskas aišku, o apginti savo tikrųjų minčių negalėjau, nes apdulkėję tarybos retrogradai nesuprastų. Ir draugai ne tik neįskųs manęs, bet paspaus ranką ir pasakys, kad teisingai padariau. […] Iš tiesų – jaučiu, kad stipri tendencija priešinti pokazuchą, tai, kas daroma dėl paukščiuko, ir „tikrąjį mokslą“, kyla būtent iš čia. To rezultatas – žmonės patys suteikia sau moralinę licenciją plagijuoti ar kitokiu būdu bandyti apgauti sistemą.
/RU
4. Estetikos politika IV: muziejai, cenzūra, efektyvumas
Pasirodė naujas žurnalas „Nesutarimai“ – „Raznoglasija“ – numeris. Tai portalo Colta satelitas ar dukterinis leidinys, skelbiantis, jog jis – „socialinės ir meninės kritikos žurnalas“. Jo pirmasis numeris buvo skirtas darbui, poilsiui ir bedarbystei. Antrasis – muziejams, paantraštė: „tarp cenzūros ir efektyvumo“. Šio numerio tekstuose muziejų veikla siejama su plačiu istoriniu, socialiniu ir politiniu kontekstu, todėl istorinių, dailės muziejų ir šiuolaikinio meno galerijų aptarimas vyksta derinant nacionalizmo, kolonizavimo (taip pat vidinio), importavimo ir importo pakaitalų (импортозамещение), politizavimo ir depolitizavimo, neoliberalizmo ir kt. žodyną. Pagrindinis klausimas – kaip muziejų veikla ir eksponavimo strategijos susijusios su bendru politiniu klimatu.
Pavyzdžiui, istorikas Ilja Budraitskis interviu Glebui Naprejenko taip komentuoja istorinių ekspozicijų ypatumus po 2011-2012 m. protestų ir Maidano:
Grėsmės vaizdinys susietas su praeitimi: kiekviename Rusijos istorijos etape matome ir rusų centralizuotos valstybės mistinės struktūros atgimimą, ir sąmokslus, kurių tikslas buvo pažadinti tamsiąsias griovimo ir maišto jėgas.
Tokios ideologijos kvintesencija – parodų serija ‘Mano istorija’, vykusi Manieže ir dabar perkelta į Liaudies ūkio pasiekimų parodą (ВДНХ). Vienas pagrindinių jos motyvų – ne tik 1917 m. revoliucijos, bet ir bet kokio protesto kriminalizavimas. Tai ne tik žymūs konspirologiniai naratyvai apie dekabristus-masonus arba amerikiečių bankininkus, finansavusius narodovolcus, bet ir teiginiai, kad už Razino, Bulavino ir Pugačiovo sukilimų stovėjo užsienio žvalgybos. Anot šios parodos koncepcijos, nuo XIX a. išorinės jėgos imasi kitokios taktikos ir kaip instrumentą naudoja nebe valstiečius, o išdavikus elito viduje, ‘išsilavinusį Pugačiovą’ […].
/RU
Pav.: Aleksandras Kosolapovas, „Malevich Malboro“, 1987
