Pirmas „jubiliejinis“ skaitinių numeris skirtas edukacinėms programoms, turinčioms vaizdo paskaitas, arba tęstiniams vaizdo komentarų projektams. Todėl svarbūs ne vien minimi įrašai, bet ir visas ciklas ar paskaitų kursas.
1. „Europos kavinė“
Minske gan seniai veikia kelios paskaitų erdvės, kurių viena svarbiausių – „Europos kavinė“. Ji skirta plačiai suprantamoms humanitarinių ir socialinių mokslų problemoms. Nemenka paskaitų dalis skirta sovietmečiui, jo refleksijai ir juo susietų šalių dabarčiai. Paprastai skelbiami paskaitų vaizdo įrašai ir transkripcija su fotografijoms, kartais tik tekstas. Tarp skaičiusiųjų paskaitas: ukrainiečių filosofas Michailas Minakovas, „Posovietinė demodernizacija“; rusų sociologas Viktoras Vachštainas, „Hipsteriškasis urbanizmas kaip miesto ideologija“; ukrainiečių feministė Irina Žerebkina, „Ar įmanomas feministinis solidarumas posovietinėje erdvėje?“; politologas Andrejus Piontkovskis, „‘Rusų pasaulis‘: pamokos Rusijai ir jos kaimynams“; baltarusių kinotyrininkė Olga Romanova „Kaip kūrė ‚tarybinį baltarusį‘: ketvirtojo dešimtmečio baltarusių kinas kovoje su ‚buržuaziniu nacionalizmu“. Taip pat „Europos kavinėje“ skaitė paskaitas nemaža lietuvių.
2. „Arzamaso akademija“
Jau metus veikia švietėjiškas projektas „Arzamaso akademija“. Jo pavadinimas nurodo į XIX a. pradžios neformalią literatūrinę draugiją, kuri buvosvarbi kultūrinių ir visuomeninių debatų vieta. „Akademiją“ sudaro paskaitų kursai ir specialūs projektai. Kelių nedidelių dalių paskaitas skaito žymūs specialistai, o jas lydi gausi papildoma medžiaga.
Tarp temų: Aleksandro Archangelskio kursas „Nesovietinė filosofija TSRS“, Michailo Kromo „Rusų patriotizmo genealogija“, Levo Lurje „Peterburgas revoliucijos išvakarėse“, Olgos Edelman „Kas tokie dekabristai“ arba Iljos Utechino „Komunalinio buto antropologija“. Paskaitos skirtos plačiai auditorijai, bet niekas nežino visko, todėl tai gera proga užkamšyti spragas.
Be to, sugalvota daugybė žaidimų ir testų. Pavyzdžiui, galima sukti žaidimų aparatą, padarantį jums savo ideologinę trejybę, jei pamenate uvaroviškąją; išbandyti testą, ar suprasite Aleksandro Solženicyno tekstus; arba paskaičiuoti savo finansines galimybes Jekaterinos II laikais.
3. „Iofės fondas“
Nuo 2000 m. Peterburge veikia istorinis-edukacinis „Iofės fondas“, pavadintas Veniamino Iofės, vieno iš „Memorialo“ Peterburgo skyriaus vadovų, disidentinio judėjimo istoriko, vardu. Fondas rengia paskaitas, knygų pristatymus, nemaža dėmesio skiria bendradarbiavimui su Lenkų institutu Peterburge, pavyzdžiui, surengė knygos „Nužudyti Katynėje“ pristatymą. Norime atkreipti dėmesį į dvi paskaitas.
Viena – „Memorialo“ programos „Migracija ir teisė“ vadovės Svetlanos Gannuškinos pasakojimas apie migracijos problemas Rusijoje ir Europoje, prasidedantis nuo pirmosios Karabacho krizės ir, be kita ko, aptariantis sirų migrantų situaciją Rusijoje. Antra – Tel Avivo universiteto profesoriaus istoriko Ilgalo Halfino paskaita „Tarp partinių autobiografijų ir Didžiojo teroro prisipažinimų“. Jis – vienas iš tų, su kuo siejami „sovietinio subjektiškumo“ tyrimai, sukėlę nemaža diskusijų (žr. nuo 30 min., nes tuščias įrašo laikas nenukirptas).
4. „Atvira Rusija“
Michailo Chodorkovskio fondas „Atvira Rusija“ paleido edukacinį projektą, kurio tikslas – „pilietinis švietimas“. Švietimo programa, skirta naujajai istorijai po 1991 m., ją sudaro šeši paskaitų kursai.
Pirmųjų dviejų kursų „Didysis tranzitas“ apie 1985-1999 m. ir „Kultūra kaip politika“ paskaitos jau skelbiamos. Nors kursai turi autorius (šiuo atveju – Kirilą Rogovą ir Jurijų Saprykiną), minipaskaitas skaito patys įvairiausi žmonės, o jas lydi, kaip ir „Arzamaso“ atveju, daugybė tekstinės, vaizdinės ir muzikinės medžiagos, taip pat pusiau pramoginės. Iš pirmojo kurso pasiūlysime pasiklausyti jo pristatymo, formuluojančio „steigiamosios epochos“ analizės koncepciją, ir disidento bei disidentų judėjimo tyrinėtojo Arsenijaus Roginskio pasakojimo apiedisidentijos ir jos veiklos dinamiką po Antrojo pasaulinio karo. Reikia užsiregistruoti, bet tai paprasta.
5. Andrijaus Portnovo video blogas portale „Ab Imperio“
Paskutinis akademinis vaizdo įrašų projektas individualus – tai ukrainiečių istoriko Andrijaus Portnovo video blogas, skelbiamas portale Ab Imperio, atsišakojusiame nuo to pat pavadinimo žurnalo, skirto imperijos ir nacionalizmo studijoms ir be kurio ši sritis dabar neįsivaizduojama. Ypač aktyvūs ir reguliarūs blogo įrašai tapo Ukrainos krizės metu, tačiau jie skirti ne tik Ukrainos problematikai (jų paieška paprastesnė čia). Atkreipsime dėmesį į tris dalykus: du įrašus ir formą.
Beveik metų senumo įrašas, skirtas įstatymas „apie istoriją“, kurių projektai tuo metu praėjo svarstymą Aukščiausioje Radoje. Įstatymų projektų komentaras atkreipia dėmesį į tai, kaip naujoji istorijos politika kelia klausimus apie Ukrainos netolydumą, istorinio žinojimo reguliavimą ir naujai kuriamą tautos koncepciją.
Naujausias įrašas – iš esmės knygos recenzija. Tai rusų ir vokiečių autorių rinktinė apie socializmo kasdienybę VDR ir TSRS. Pagrindinis recenzijos akcentas – pačių „kasdienybės tyrimų“ refleksija: ką jie daro – pridengia nostalgiją ar rodo viešpatavimo formas ir santykių su jomis niuansus. Atsakymas daromas antrojo varianto naudai.
Video blogo forma – tai „nuomonių skiltis“ arba „eksperto komentaras“, kurio publikacija greita, individuali, iš esmės nepriklausoma, nepririšta prie jokių terminų, tik jo sklaidą sustiprina draugiškas portalas. Akademinis laukas, net kai pinasi su viešąja polemika, gan rigidiškas, todėl lanksčios individualios arba kolektyvinės strategijos, kaip veikti šalia/greta/arba anapus jo, turbūt tik stiprės. Kad ir šių skaitinių pavidalu.
Pav.: Kitoks Arzamasas – ilgą laiką uždaras, žemėlapiuose nežymėtas „branduolinis miestelis“ Arzamasas-16, nuotrauka paimta iš forbes.ru publikacijos
