Antrąjį naujienlaiškio dešimtuką pradedame rekomendacijomis skaityti apie korumpuotas profsąjungas, Rusijos europietiškumą, gatvės gaujas ir Černobylį. Su siurprizu gale.
1. Černobylis
Balandžio 26 d. prisiminėme 1986-ųjų Černobylio katastrofą, paveikusią ir žmonių kasdienybę, ir paskutiniuosius režimo metus, bei suaktyvinusią postapokaliptinio pasaulio vizijas. Iš įvairių projektų, skirtų sukakčiai pažymėti, minime Calvert žurnalo straipsnių ciklą, reflektuojantį šį įvykį. Andrėjus Archangelskis straipsnyje, apžvelgiančiame kintančias Černobylio interpretacijas literatūroje, kine ir video žaidimuose, sako, kad
„Černobylis tapo plačia metafora – tiesą sakant, viso sovietinio gyvenimo metafora. Jis tapo ir vidines ir globalios socialinės katastrofos pranašu, skelbėju. Metų metus sovietų propaganda gąsdino žmones grėsme – žmonės gyveno bijodami branduolinio karo su vakarais; bet smūgis atėjo iš vidaus, ir šalis tapo grėsme pati sau“.
O ciklą užbaigia Jacobo Dreyerio apžvalga, kurią jis skiria katastrofas apmąsčiusiems Rusijos menininkams, prieš ir po Černobylio. Jam branduolinės baimės kontekste branduoliniai ginklai ir sprogimai yra
„kažko daugiau simboliai: jie yra tam tikri hieroglifai, kurie komunikuoja siaubą pasaulio atžvilgiu, kosmoso nepažinumą ir mūsų pačių destruktyvius gebėjimus“.
/EN
2. Klasikinis profsąjungų parsidavimas
Gegužės pirmosios proga neseniai specialaus dėmesio sulaukęs RBK (televizija, laikraštis ir portalas) paskelbė didelį tyrimą apie Rusijos nepriklausomų profesinių sąjungų federaciją, kuriai priklauso beveik 23 milijonai žmonių ir kuri kontroliuoja turto už beveik 70 milijardų dolerių. Neskaidri, milžiniška struktūra (algą už profsąjunginį darbą mokanti mažų mažiausiai 40 000 žmonių, o gal ir daugiau), neskelbianti savo vadovų algų ir finansinių ataskaitų, valdo beveik 400 sanatorijų, 131 viešbutį, galybę stadionų ir vasaros stovyklaviečių. Rusijoje, kurioje de facto beveik neegzistuoja teisė į streikus, federacija yra vienintelė dirbančiųjų teisių gynėja.
Kaip paaiškino portalui RBK prezidento administracijos atstovas, tai
„konstruktyvus kritikas. Kai kurių kitų organizacijų užduotis – išvesti žmones protestuoti. [Federacijos] pozicija kita: išspręsti problemas iki tol, kol žmonės išeis į gatves”.
Šiose nuotraukose galima matyti tokio valdžios prielankumo priežastis.
/RU
3. Europos ir valstiečių paieškos
Rusija ir jos santykis su Europa – amžina tema, nuo kurios sunku pabėgti. O ir neverta – pasirodo metaforoms ir naujoms konceptualizacijoms erdvės dar yra.
Jau esame minėjusios Colta.ru žurnalą Разногласие, kurio trečiasis numeris skirtas imperijai, kolonijai ir sienoms. Viename iš straipsnių du mokslininkai diskutuoja, kur tas Rusijos europietiškumas:
„man Rusija – imperija-subalternas: ji ne tik įsirašiusi į kapitalistinę pasaulio sistemą kaip pusiau periferinė žaidėja, bet ir kultūriškai visiškai europeizuota“
Arba:
„Europa rusams – pasaulio centras, už jos ribų yra tik tuščia erdvė, kurią galima išnaudoti tik tam, kad užimtų tvirtesnes pozicijas Europos koncerte“ (abi citatos Tartu universiteto profesoriaus Viačeslavo Morozovo, neseniai parašiusio knygą apie Rusijos pokolonijinę tapatybę).
Antrasis diskutantas King’s koledžo profesorius Aleksandras Etkindas buvo linkęs svarstyti apie rusų valstiečio „sielą“, tiksliau pastangas ją rasti. Nors jo išvada ir ne apie tai:
„marksistai tikėjo, kad valstiečiai taps proletarais, bet XX a. pabaigoje atsitiko atvirkščiai: proletarai išmirė, o valstiečiai liko. Aš ateities visuomenę įsivaizduoju kaip Danijos parlamentą: ten fermeriai kalba su dizaineriais, ir daugiau nieko nereikia“.
Net ir perskaitę pokalbį nebūtinai suprasite, kodėl socialinis pasidalijimas bus būtent toks. Kita vertus, pamatysite, kaip galima įdomiai pasišnekėti nesusišnekant. /RU
4. Rusijos gatvės gaujos
Žaviuosi žmonėmis, tyrinėjančiais kriminalinį pasaulį, ir šįkart siūlau pasiklausyti interviu su sociologe Svetlana Stephenson iš Londono Metropolitan universiteto, kalbančią apie savo knygą „Gangs of Russia: From the Streets to the Corridors of Power“.
Nusikaltėlių gaujos ir jų palikimas – tai vienas iš pavyzdžių, kaip Rusijoje formavosi neformalios, ilgalaikės klaninės struktūros. Pradėję veikti kaip įprastos (ir ne tik Rusijoje gyvuojančios) teritorinės paauglių gatvės gaujos su besikeičiančia naryste, dešimtojo dešimtmečio pradžioje jos tapo stabiliais ir grėsmingais organizuotais dariniais, sugebėjusiais daliai jaunuolių suteikti alternatyvius socialinius tinklus, o besirandantiems verslininkams – specifinę pagalbą, kuri buvo būtina dėl tuometinės valstybės silpnumo.
Išanalizavusi nusikaltėlių gaujų kūrimąsi Kazanėje, Stephenson tvirtina, kad tokios gaujos tapo tradicinėmis, glaudžiomis vyrų bendruomenėmis, kurios buvo ir yra artimai susijusios su savo platesne aplinka (įskaitant policiją, valstybės institucijas) ir kurių elgesio kultūra yra pažįstama, atsispindinti populiariojoje kultūroje, o dalis metodų naudojama iki šiol ir politinėje, ir ekonominėje Rusijos erdvėje. /EN
5. Neįtemptam intelektualiam vakarui
Kad ir koks išsamus ir gilus analitinis straipsnis buvo numatytas įdėti šioje vietoje, jį negailestingai nugalėjo šis sovietinės animacijos sąrašas, skirtas „susprogdinti mūsų smegenis“. Žinoma, „Ežiukas rūke“ ten yra (gal yra nemačiusių), bet nereikia ir jo: plastilino karvutės, virstančios lapėmis ar varnomis, karalius su tokiais pažįstamais ūsais, pernykštis sniegas, kažkoks romantiškas žalias gyvis su šešiomis galūnėmis ir kalbanti žuvis. Po vieną kiekvienai likusios darbo savaitės dienai su bonusu šeštadienį. Smegenys nesprogs, nors efektas neprognozuojamas, parašykite ir papasakokite. / EN, RU
Pav.: kadras iš A.Tarkovskio filmo „Stalkeris“ (1979), paimta iš The Calvert Journal.
